Resocializacija - procesas, kurio tikslas atlikusį bausmę žmogų grąžinti į gyvenimą, kuriame jis savo tikslų siektų teisiniais būdais. Visgi susidaro įspūdis, kad pats įkalinimas dažnu atveju šį procesą tik dar labiau apsunkina. Patenkama į aplinką, kurioje polinkis nusikalsti tik išauga. Kas tai nulemia? Kaip atrodo Lietuvos įkalinimo įstaigos? Kokios subkultūros veikia kalėjime ir kiek jose dalyvauja administracija? Ar įmanoma tokioje aplinkoje tikėtis teigiamo pokyčio? Kas keitėsi įgyvendinant Lietuvos kalėjimų reformą? Kokios yra pasiteisinusios praktikos ir koks visgi yra kalėjimo pagrindinis tikslas - izoliuoti ar bandyti keisti?
DISKUSIJOS DALYVIAI:
Raimonda Čižauskaitė - Teisingumo ministro patarėja, anksčiau dirbusi kalėjimų departamente
Aistė Ulubey - socialionio pokyčio per meną siekiančios organizacijos Artscape įkūrėja ir vadovė, kalėjimų vartus atverančio spektaklio Vedami prodiuserė
Rinaldas Tomaševičius - kino režisierius ir scenaristas, kuris stengiasi padėti esantiems ,,paraštėse“ integruotis į visuomenę, ilgus metus savanoriauja įvairiose organizacijose, padedančiose buvusiems nuteistiesiems ir žmonėms, susiduriantiems su priklausomybėmis
Ieva Mackutė - Prirašytos rankos iniciatyvos, siekiančios mažinti pakartotinį nusikalstamumą bei socialinę atskirtį tarp asmenų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, ir likusios visuomenės dalies, vadovė
Kęstutis Pauliukas - Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos pirmininkas
Diskusija vyko Vilniaus Mažojo teatro kavinėje Rūta.
2025.05.08
Share this post